„... Keičiasi metai ir keičiasi nuotoliai,/ir keičiasi ilgio ir nuotolio linijos,/tačiau vienas dalykas taip ir liko nepasikeitęs,/tai mano/amžinos atminties/skaistusis vaikystės dangus Ukmergės karalystėje“.

 

 

Smulkmenų neprisimenu.

Tik žinau, kad jisai,

ukmergiškis dangus,

buvo tūkstantį kartų platesnis už mano gyvenimą.

Ypač tas ukmergiškis dangus, kuris vasaros naktį

tyliai plaukė virš seno ir snaudžiančio miesto sodo.

Tai jisai, ukmergiškis dangus, šviesią vasaros naktį

man įdėjo širdin didžiai platų aukštaičio mostą.

 

 Vladas Šlaitas


                         
Vlado Šlaito skaitymai 2017

Programa

11.30-12.00  val. dalyvių registracija

12.00- 12.20 val.  šventės atidarymas aktų salėje

12.20-13.20 val. mokinių kūrybos skaitymai

13.20-15.20 val. darbas grupėse:

·         mokytojams seminarai:

    „Šikšnosparnio šešėlis: skaitome Jurgio Kunčino „Tūlą“  (Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros vedėja Žydronė Kolevinskienė)

    „Šiuolaikinė literatūros recenzija: žanro (ne)kanoniškumas“ (Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytoja daktarė Eugenija Valienė)

·         mokiniams kūrybinės dirbtuvės - „Rugsėjo mėnesį mėnulio potvynio šviesoj...“ (V. Šlaitas)
(Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė edukacijai ir projektinei veiklai Kristina Darulienė)

 

15.30- 16.00 konkurso nugalėtojų, dalyvių apdovanojimai, refleksija

 

 

 

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos

1c klasės mokinės Vestinos Kačinskaitės poezija

Mokytoja Jūratė Reinardaitė

 

Jie

Jį mylėjo, o jis vis dar dvejojo.

Ji svajojo, o jis gyveno taisyklėmis.

Ji bandė, o jis bijojo suklysti.

Ji reiškėsi, o jis ją surišo.

 Ji turėjo idėjų, o jis jas slėpė.

Ji dalinosi, o jis svarstė ar verta.

Ji kalbėjo, o jis klausė tik kitų.

Ji ėjo pirmyn, o jis stūmė atgal.

 JI siekė geriausio, o jis ją žemino.

Ji norėjo daugiau, o jis bijojo prarasti.

Ji rodė jausmus, o jis tik stebėjo.

Ji verkė, o jis žiūrėjo šaltu veidu.

 Ji stengėsi, o jis neturėjo jėgų.

Ji - Tavo siela, o jis - tik menkas kūnas.

 

Juoda balta

 Sakai, jauti, kada man šalta,

 sakai, matau tik juoda balta,

 sakai, kad viskas bus gerai,

 nors iš tiesų tu nežinai.

Sakai, kad viską supranti,

 sakai, jog tu manim tiki,

 sakai, galiu ištverti viską,

 netgi, kai ašara sutviska...

Galbūt tik melas visa tai,

 galbūt... tu nieko nesakai.

 Ir liko tik juoda balta.

 

 

Samtina Amosejeve, 4 klasė

 

Gyvenimo filosofija

Basomis savo prisnigtam balkone trypiu sniegą. Laikrodis kužda, kad jau laikas sapnuoti, bet aš vis dar noriu svajoti. Žvelgiu į dangų ir rankomis bandau pasiekti žvaigždes. Beviltiška...

Akimirkai sustojus susimąstau. Galbūt iššokti iš devinto aukšto? Galbūt aš turiu sparnus, bet jie neturėjo progos pasirodyti?

Sninga. Kvėpuoju lediniu šalčiu. Man rodos, jog mano plaučiuose žydi ledo lelijos.  O kas jei peršalsiu pusę trijų nakties?

Nešoksiu, ryžtingai nusprendžiu.  Aš vis dar turiu laiko gyventi, tad reikia neperšalti...

 Tyliai uždarius balkono duris, nutipenu į lovą. Dar prieš užmiegant spėju suvokti – filosofuoti nemoku.

 

 

Kas tu esi?

Skubu į pokalbį dėl priėmimo į universitetą. Šiltas vėjas plaiksto mano plaukus ir veide atsiranda vaikiška šypsena.

Praveriu kabineto duris, ir praplikęs vyriškis liepia sėstis į kėdę prie darbo stalo. Nedrąsiai atsisėdu prieš jį. Keistuolis įdėmiai į mane žiūri, o aš į jį. Jo griežtas žvilgsnis mane baugina. Iš pirmo žvilgsnio jo išvaizda žada įdomų pokalbį. Plikšis vilki juodu kostiumu ir baltais marškiniais, kurių dvi viršutinės sagos prasegtos. Ant jo dešinės rankos bevardžio pastebiu vestuvinį žiedą ir lengviau atsipučiu, tikėdamasi, kad jis nebus manieringas snobas.

-       Prisistatyk - paprašo jis.

Pasakau savo vardą ir pavardę, pradedu pasakot iš kur esu kilusi ir kur baigiau mokslus, bet jis mane nutraukia:

-     Ne to prašiau, man įdomu, kas tu esi – jis įdėmiai žvelgia į mane.

Chaosas širdyje, tuštybė sieloje ir vis dėl to aš vėjas, kartu, tau niekas. Ištirpsiu saulės spinduliuos, nušoksiu nuo skardžio lyg plunksna lengva, vėjo nunešta. Esu snaigė, lėtai tirpstanti ir mirštanti. Beprasmybė – štai ką jaučiu!.. Mergina skraidanti padebesiais, niekas nežino, kas aš iš tiesų. Ir vis dėl to aš vėjas, kulka, pralėkusi ties tavo širdimi.

-   Meinlyja, ar girdite mane? – nervingas balso tonas, pabudina mane iš apmąstymų.

-  Aš? Na, aš tik smėlio smiltelė pasaulio paplūdimyje.

- Tai kam tada tu čia reikalinga?

- Nes aš pažįstu jūra. – jaučiu, kad vėl leidžiuosi klystkeliais ir man nėra šansų čia įstoti.

Juokas, mano ausyse skamba vyriškas juokas. Jis, regis, pripildo visą kabinetą. Vyriškis atsistoja ir padėkoja už pokalbį. Pagaliau po dviejų savaičių gaunu laišką iš Vytauto Didžiojo Universiteto. Sėdžiu verandoj su laišku rankose ir bijau jį atplėšti. Mėgaujuosi šiltu rugpjūčio vėju ir galiausiai atidarau laišką. Mano veide vėl atsiranda ta vaikiška šypsena.

 

 

Mergaitė

 

Eilinis žaibas perskrodžia dangų.

-          Manot kvaila statytis kopėčias vidury tuščios gatvės?

Nebesvarbu, nes aš jau jom lipu.

-          Kokia tikimybė, kad žaibas pasirinks mane?

Velniškai drebu. Velniškai šalta.

-          Ir kodėl atrodė gera mintis būti basomis?

Dangus perskrostas žaibu toks gražus... Žinot... taip poetiškai gražu kaip ir surūkyti mėtinę cigaretę.

-          Juk poetiška, tiesa? Galbūt net labiau už gamtą, kurią taip dievina poetai.

Lietus, regis, niekada nesiliaus. Dangus verkia kartu su žmonėmis. Gatvės skęsta. O mano į viršų ištiestos rankos, siekiančios sugauti žaibą...

Eilinis žaibas perskrodžia dangų. Mergaitė, stovinti skęstančioj gatvėj visiškai viena, basomis ant metalinių kopėčių. Absurdiška. Taip absurdiška, kad net baigiasi audra. Ir visai nepoetiška...

 

 

 

Tyrai

Angelais nusėtos aikštės.
Kopose lietus, o, gaila, mes
Priešinguos krantuos.
Ak kaip gera pasiklysti tavo kaklo vingy.
Kiekvienoj duobutėj pėdsakai dangaus.

Šneka ir nusišneka galiukai pirštų.
Ką daryti aš turiu, kad pagaliau tave pamirščiau.
Leiski pasilikti laiką.
Įsirėminti tą žvilgsnį.
Tyli.

Dega juodas ciferblatas;
Mūsų laikas bėga
Iki kelių pelenuos.

Susitikime tenais,
Kur paukščiai nebegieda,
Ilsis mūsų degančiuos namuos.

Tyruose vaikams per šalta.
Tylūs žodžiai ilsisi pavėsy.
Nebylus lietus asfalte.
Smilkiny pulsuoja taškas taškas
Tyli.

 

Augustas Lapinskas
2017-ųjų sausis

 

Daugiau A. Lapinsko kūrybos rasite čia:
Riese_Lapinskas.pdf
Adobe Acrobat Document 175.5 KB

 

Elžbieta Juodagalvytė, Ic (9c) klasė

 

 

Žmonija (miniatiūra)

 

Įkvėpiau suteršto oro gurkšnio. Plaučiai užsipildė smilkalais. Ėmė griaužti gerklę. 

Bet kurią minutę tamsos kariai galėjo pasirodyti, tačiau aš nejudėjau. Uosčiau paskutinius gyvybės lašus. Bandžiau įsiminti jų kvapą ir tyrumą. Skaudėjo tą vietą, kur turėjo būti sparnas, kruvinas plunksnas ir sielą.

Žvelgiau į tolį aklomis ir bespalvėmis akimis, tokiomis kaip ir manęs laukianti ateitis. Krėtė šaltis. Oda pašiurpo nuo vėjo pirštų, lėtai glamonėjančių mano kūną.

 

Didelis geležinis kalavijas, stipriai suspaustas mano gniaužtuose, ėmė sunkėti ir traukti mane žemyn. Kaulai sutraškėjo. Mano sausas, perdžiūvusias lūpas paliko garsi skausmo aimana. Paskutinis sparnas nukrito... Nors nieko nemačiau, agonija tapo dar didesnė, kai nulūžusios plunksnos su visu trenksmu krito šalia... Metalinis kraujas stingo venose ir vertė trūkinėti galūnes. Ištiko pasikartojantys traukuliai. Grėsmingi nakties šalininkai pagaliau pasirodė, surakino grandinėmis mano leisgyvį, nuogą kūną ir pradėjo tempti pragaro link. Kaukolė daužėsi į akmenis, kol balsai mano galvoje juokėsi iš šios kančios. Tada suvokiau...tampu žmogumi. 

Daugiau E. Juodagalvytės kūrybos rasite čia:
Riese_Juodagalvyte.pdf
Adobe Acrobat Document 85.0 KB

 

 

Ukmergės Antano Smetonos gimnazija

4b kl.mokinės Adomaitytės Rasitos poezija

Mokytoja Lina Matakanskienė

 

Tuštybė

Įkvepiu aš tyro, tyro oro,

Ir iškvepiu jau užteršto manim.

Šiame pasauly nedarau aš nieko doro,

Tik gadinu tai, ką gadina ir kiti.

Beprasmį rašalą ant lapo lieju,

Ir jo tyrumą suteršiu nauja dėme.

Tuštybę aukštinu ir nesiekiu dirbtinio padorumo,

Kam vargti ir kankintis, jei vis tiek lieki tuščia.

 

Pažadas bedvasiam

 

Kai pasaulis amžiams nurims

O dangui išsilydys mėnulis

Kai su ryto rasa visos žvaigždės nukris

O pasaulis nebus toks, koks buvęs

Aš atgulsiu į akmeniu grįstą kabiną

Kur ant sienų puikuosis žmonių prakeiksmai

Dar ilgai jie bylos apie mano likimą

Atsiradus iš nieko vėl pavirto niekais

Ir pasauliui lengviau tik pataps

Kai nereiks nešt manes į rytojų

Už lavoną kas nors pasimels

O kiti jį minės tik geruoju

Bent jau niekas daugiau jo nekeiks

Ir kaltųjų jau nieks nenuteis

Nes istorija baigsis geruoju

Nebėra tuštumos ir pagiežos

Tiktai sapnas beribės mirties

O kraujas nuo mirusio kaulų

Per kaltųjų rankas nutekės

Ir taip eis per pasaulį bedvasiai

Iki teismo dienos be kaltės

Kol grublėtieji pragaro pirštai

Juos į savo namus pasikvies.

 

Viltis

Kai diena vėl nurimus apmirs

Ir padangę išrausvins krauju

Virš galvų mums mėnulis pakibs

Vėjui šnarant vieningu balsu

Aš turėsiu saujelę vilties

Į žmoniją su meile vėl žvelgt

Kai įkvėpsiu naktinės miglos

Ji vaikystės man pasaką seks

 O kai rytas nelauktas pakils

Sudraskys vėl gyvybė sapnus

Į mane ryto vėjas prabils

Jis man pasakos tai ,kas dar bus

Įdienojus su saulės kaitra

Pumpurėlis obels man prabils

Jis pasveikins mane šypsena

O prabilęs ilgai nenutils

Leisiu dieną drugių apsupti

Ir upelis man dainą liūliuos

Kai pabusiu nieko neliks

Nei obels,nei drugių, nei kalbų

Tik viltis gilumoj užsiliks

Ir dienos lauksiu aš su džiaugsmu.

 

 

Mielas skaitytojau

 

Skaityk mane kaip knygą jei tik nori,

Juokis, verk!

Bandyk suprasti,

Ir keikis, kai nesupranti

Burnoki many atradęs savo vardą.

Šypsokis,

Pokštą perskaitęs nuo ašarų išblukusiame sakiny.

Ir jei manai, jog šito reikia, kad mane suprastum,

Skaityk mane kaip knygą,

Bet rašytojo šioj knygoj nevaidink.

***

 

Manęs prašo susikraut gyvenimą į lagaminą,

Tarp sienų keturių jaustis laimynga ir laisva

Ir prašo pro akis praleisti tokį įžeidimą

Kai mano dvasią bando supakuoti dėžėje

Jie nori pastatyt mane it ant lentynos

Kad būčiau amžinai graži jiems puošmena namų

Aš sėdžiu čia , o ten už lango beldžiasi žiaurus likimas

Akimirka ar dvi ir stiklas dūžta tarp dviejų erdvių

Jaučiuosi lyg gyva, o lyg ir mirus

Ironiška, jei mirsiu čia-

 

Tarp sienų keturių.

 UKMERGĖS SENAMIESČIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

PIJUS VASILIAUSKAS, 7B KLASĖ

 

Akistata 

 

Vienui vienas čia stoviu.

Pasiruošęs kentėti kare.

Pasiruošęs didžiulei kovai.

Prieš patį save.

 

Aš tarsi taip.

Aš tarsi ne.

Noriu daryti kitaip.

Noriu būti minia.

 

Aš toks paprastas ir tylus,

Aš toks garsus ir didelis,

Aš toks neįsišokęs ir ramus,

Aš toks pilnas savimeilės.

 

Audęs be siūlų - adatas mačiau.

Davęs naudos - savanaudis tapau.

Kaip naktis aš jaučiaus

Galbūt todėl, kad joje aš gimiau.

 

Veidus fiksavęs - išmokau tikėt.

Priglaudęs prie savęs - išmokau mylėt.

Kritęs ant žemės - išmokau pakilt.

 

Garso ragavęs - išmokau nutilt.

 

 

Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija

Pijus Brazinskas

IB

 

Laikas ir vertybės

Mes skubam, lekiam, bėgam, einam,
Tačiau ir laikas juda.
Jis kartais velkasi, rėplioja
O kartais — karuselėm sukas.          

Praleidžiam pro akis lengvai,
Kas mylima, brangu ir gera.
Ir kartais gailimės labai,      
Kad nesustabdom laiko rato.       

Atrodo, smulkmena, sekundė,
Tačiau širdy audra,
O kartais ir diena praeina
Tartum beribė pilkuma.

Nusisukame nuo vertybių,
Paliekam lyg gėles nuvyst.
Praleidžiam laiko duotą progą,
Nes bijom žmogiškai suklyst.

Mes stengiamės pamiršt, kas žeidžia,
Nebandome su tuo kovot.
Ir jei toliau lazdom kas muša,
Mes bėgam, skubam kuo toliau.

 

O gal sugrįžkim prie vertybių?
Pamerkime ir vėl gėles,
Kad bent akimirkai užmirštume
Tas laiko sukamas karuseles.

 

Daugiau P.Brazinsko kūrybos galite rasti čia:
Pijus Brazinskas.pdf
Adobe Acrobat Document 50.4 KB

Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija

3B klasės mokinė

 

Mintautė Kilaitė

 

Mano Lietuva- garbė ir laisvė

 

Tėvyne mano

Žemių saujoj,

Baltijos vėsių bangų

  Man niekas nepakeis.

 

Jausmo, ryte dar nenudžiūvus rasai,

Apsisiautęs rūko juostą,

Šoku laisvas-

Tavo žemės paukštis!

  Man neatpirks kiti kraštai.

 

Širdies neuždegs blankūs žodžiai

Tik iškėlęs trispalvę aš jausiuos didus,

Net laikas neprivers

Pamiršti tavo kovos

Ir brolių su sesėm- didvyrių aukos.

 

Tavo garbė- užgimus iš vilties

Laisvė- iš širdies.

Tu- garbinga

Tu- laisva

Šiuos žodžius minsiu , kol širdis plaks

 

Sušildys žemę šaltą saulė,

Sušildys mus,

Nes mes-sužeisti žemės paukščiai,

Kurie surado laimę

 

   Po tavo dangum.

Daugiau M.Kilaitės kūrybos rasite čia:
Mintautė Kilaitė.pdf
Adobe Acrobat Document 50.7 KB

Ukmergės Antano Smetonos gimnazija

Guoda Strelčiūnaitė IV klasė

 

Mokytoja Z. Markauskienė

 

Stogais ir vertikaliais stulpais

 

Šį rytą, kaip ir kiekvieną, saulė pasirodė viršum 25 namo stogo. Žinau, kad saulė nusileis ties 17 namo stogu. Man patinka miesto stogai, jais aš laipioju, ant jų rymau, kartais nakvoju. Jaučiuosi didelė, didelis žmogus viršum kitų – visa matantis, žinantis. Tik beveidė ir bebalsė.  Pats miestas beveidis ir gatvės tylios.  Paminklai ir skulptūros laukia būti pastebėti, o aš stebiu žmones, ir pastebiu jų nepastabumą.

Klausiu savęs, ką man reiškia stogai, vertikalios linijos, siek1ančios grindinį, nuščiuvusios gatvės.

 

Užuomina randasi kaskart grįžus iš kito visatos kampelio. Užklumpa keistas jausmas, pažįstamo vaizdo artumas. Nieks taip skaniai nekvepės, kaip vaikystės kiemas, žolė ir smėlis. Šitą aš žinau. Tik dar tiek nenugyvenau, kad išjausčiau, suprasčiau ką reiškia gimtas miestas. Kol kas  aš ne Vladas Šlaitas. Aš tik vaikas, laipantis stogais. Aš stebėtojas nuskurusio miesto. Jis mano mokytojas ieškant savasties. Gal kada nors grįšiu Mačernio vizijom išsiaiškinti tiesų tiesos, pradžių pradžios. Tačiau ko man reikia dabar, tai valanda ramybės virš horizonto linijos.

Daugiau G. Strelčiūnaitės kūrybos rasite čia:
Guodos Strelciunaites Slaitui.pdf
Adobe Acrobat Document 29.4 KB

Ukmergės Antano Smetonos gimnazija

Guoda Takarevičiūtė, IV klasė

Mokytoja Zita Markauskienė 

 

Gimtasis

 

Neatpažįstu šito miesto

Jis manęs taip pat

Pamiršau

Trumpiausius kelius

Girtuoklių veidus

Nebemoku kalbos

Kuria kiemuose

Šneka vaikai

Kai bandau juos kalbinti

Šie tyli

Neprisimenu istorijų

Kurias kažkada rašiau

Laikui bėgant

Istorijos pamiršo mane

Vis sumaišau autobusus

Nuvažiuoju ne ten

Kur reikia

Nors reikia

Į niekur

Neberandu žemėlapy

Šito miesto

O šitam mieste

 

Savęs

Daugiau G. Taraškevičiūtės kūrybos rasite čia:
Guoda Taraškevičiūtė.pdf
Adobe Acrobat Document 30.6 KB

 

 

Ukmergės r. Taujėnų gimnazija

Emilija Ivoškaitė, I g. klasė

Loreta Zdanienė

 

Gaivūs Gaiveniai

Einu takeliu pro senąją Gaivenių kriaušę. Žemė nuo vaisių ryškiai geltona, užuodžiu saldžiai gaivias jų sultis. Atsisėdu pasimėgauti tuo giliu kaip dangus kvapu. Įkvepiu ir jaučiu, kad man Gaiveniai – pats gaiviausias pasaulio kraštas.

 Juk čia aš praleidau penkiolika nuostabių mėlynų žiemų, kurios gaiviai kvepėjo tikromis Kalėdų eglutėmis ir su meile iškeptais naminiais kūčiukais. Penkiolika gaivių pavasarių, kvepiančių svaigiomis alyvomis, ir penkiolika gaivių vasarų, kai, saulei beveik nusileidus, sodą užlieja trūkčiojantis lakštingalos balsas. Tokiomis akimirkomis jaučiu, kad gyvenu pasakoje, ir negaliu pasakyti nė žodžio... Ir štai dabar – dar vienas gaivus ruduo, kai iš tolo užuodžiu tą kriaušę, primenančią visa, kas yra sava ir brangu.

 

Jaučiuosi laiminga. Šypteliu lūpų krašteliu supratusi, kad čia pasiliksiu. Bent širdimi – amžinai.

Daugiau E. Ivoškaitės kūrybos rasite čia:
Emilija Ivoškaitė.pdf
Adobe Acrobat Document 54.9 KB