Po dzūkų kraštą – literatūros pėdsakais

 

 

Pasitikdamos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, beveik visų Ukmergės rajono mokyklų lietuvių kalbos mokytojos ir bibliotekininkės keliavo po Varėnos apylinkes – Dainavos šalį – rašytojo, etnografo ir politiko Vinco Krėvės išgarsintą dzūkų kraštą.

Apie tai, kaip su V. Krėvės gyvenimu ir kūryba susipažįsta mokiniai, papasakojo ir pademonstravo Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokytoja lituanistė Rita Černiauskienė. Jos šeima savo gyvenimą paskyrė dirbti ir garsinti Merkinės kraštą. Kiekvienų metų spalį – tada gimė V. Krėvė – organizuojamos netradicinės pamokos, renginiai.

Šiais Lietuvos kultūrai nelengvais laikais daugiausia idealistų dėka puoselėjama istorinė atmintis, ugdomas patriotiškumas. Tuo įsitikinome klausydamos Merkinės krašto muziejaus gido, jauno entuziastingo archeologo, istoriko Žygimanto Buržinsko pasakojimų. Į vaikystės miestą dirbti muziejininku jaunuolis grįžo tam, kad prikeltų karališkąją miesto istoriją, o lietuvių mąstymą iš saviniekos baudžiauninko pakeltų į besididžiuojančio savo valstybe patrioto jauseną.

Gido pasakojimuose atsivėrė didinga istorija Merkinės miesto, kuriame apsistodavo karaliaus dvaras, kuriame mirė Lietuvos bei Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza.

Gidas vedžiojo akmenimis grįstomis gatvelėmis, kartu užkopėme ant piliakalnio, kurio didelę dalį nuplovė Stangės upeliukas, grožėjomės apylinkėmis, kur Merkys įkrenta į Nemuną.

Subartonyse aplankėme V. Krėvės gimtuosius namus, kur atostogomis rašytojas atvykdavo rinkti tautosakos, etnografinės medžiagos. Apie rašytoją papasakojo memorialinio muziejaus direktorė Evelina Buržinskienė, Žygimanto Buržinsko motina. Senose kaimo kapinaitėse pagerbėme čia perlaidoto rašytojo kapą.

Liškiavoje apžiūrėję bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, nuo piliakalnio pasigrožėję Nemunu, keliavome aplankyti gatvinį Zervynų kaimą. Tai senas Gudų girios miško saugotojų ir žvalgų kaimas, kuris išlaikė XVIII–XIX a. architektūros savitumą ir autentiškumą.

Einančius gatvele pasitiko šuniukas, kuris lodamas ir vis atsigręždamas tarsi kvietė sekti. Pagaliau ant kelio pasirodė ir jo senutė šeimininkė. Moteris prisistatė Birute, paskutine mirštančio kaimo nuolatine gyventoja, ir vis šnekino, niekaip nenorėjo mūsų paleisti, kvietė vėl atvažiuoti. Tarytum dar vienas seno kaimo eksponatas moterėlė su skarele pasitinka visas ekskursijas.

Zervynose dar yra keletas sugriuvusių ir apnykusių sodybų, bet dauguma jų jau renovuotos, stogai perdengti skiedromis ir lentelėmis, vadinamomis gontais. Lietuvai neradus pakankamai lėšų, benykstantį kaimą apsiėmė gelbėti norvegai. Iš specialaus Norvegijos fondo Lietuvos kaimą gelbėti buvo skirta pusė milijono eurų.

Zervynose nustebino tai, kad kaimo kryžiai aprišti moterų prijuostėmis. Gidė papasakojo, kad taip senovėje merginos mėgindavo išmelsti Viešpaties atleidimą už didelę nuodėmę.

Ši edukacinė kelionė – tai kasmetinė, tradicija tapusi Ukmergės rajono lituanistų ir bibliotekininkų išvyka po Lietuvą pažįstant gimtąjį kraštą. Pernai keliauta po rytų Aukštaitiją.

Dar anksčiau aplankytos Suvalkijos literatūrinės vietos, Joniškėlis, Punsko ir Seinų lietuviškos žemės Lenkijoje, šiaurės Žemaitija.

Pastarąją kelionę apmokėjo mokyklos iš mokytojų kvalifikacijai skirtų lėšų.

 

  Laima Juzėnienė

 

 

Rasa Povylienė,

Želvos gimnazijos mokytoja, rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė

 

Tradicinis susitikimas, sukvietęs trijų rajonų atstovus

 

Jau seniai tapo gražia ir prasminga tradicija kiekvieną pavasarį susiburti kūrybingiems, smalsiems, besidomintiems literatūra bei žurnalistika Ukmergės ir Molėtų rajonų moksleiviams bei jų mokytojams. Kad šie susitikimai būtų turiningesni, į juos kiekvienąkart pakviečiami žinomi literatūros ar žurnalistikos pasaulio žmonės. Tokiuose susitikimuose – seminaruose yra dalyvavę žinomi šalyje žurnalistai Linas Medelis, Lidija Laurinčiukienė, Aldona Kvedarienė, mūsų rajono laikraščio ,,Gimtoji žemė“ vyr. redaktorės pavaduotoja Loreta Ežerskytė, interneto portalo Vilkmerge.lt fotoreporteris Albinas Juknys, rašytojas Vytautas Račickas, o renginiai jau yra vykę Ukmergės Senamiesčio, Užupio pagrindinėse mokyklose, Želvos gimnazijoje, Molėtų progimnazijoje. Pakviesti svečiai noriai bendrauja su moksleiviais, nešykšti jiems naudingų patarimų, moko žurnalistikos bei literatūrinės kūrybos subtilybių.

Šįkart, balandžio 19-ąją dieną, toks susitikimas, pavadintas „Žurnalistikos grožis ir iššūkiai“, ir vėl vyko Molėtų progimnazijoje šios mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Jolantos Audenienės ir Molėtų švietimo centro iniciatyva, o jame mūsų rajonui atstovavo ne tokia jau maža – 17 žmonių – delegacija: mokiniai iš Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos, Taujėnų bei Želvos gimnazijų, juos lydėjo mokytojos Asta Aukštuolienė, Loreta Zdanienė bei šių eilučių autorė. Į renginį pirmą kartą buvo pakviesti ir Kupiškio rajono atstovai. O susitikimo viešnia šį kartą buvo žinoma rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė.

Kaip jau įprasta, ir šio susitikimo metu laikas prabėgo labai greitai. Be galo įdomu buvo klausytis gyvo, nuotaikingo, nuoširdaus viešnios pasakojimo apie žurnalisto darbą, jo subtilybes, apie darbo metu patiriamus nuotykius, išbandymus, apie bendravimą su žinomais žmonėmis. Rašytoja ir žurnalistė, dirbdama žinomame šalies dienraštyje ,,Lietuvos rytas“, išgyvena išties ypatingų akimirkų: kartais, norint parengti reikiamą straipsnį, tenka nukeliauti šimtus kilometrų, nemiegoti visą naktį, netgi rizikuoti savo sveikata. Viešnia pasakojo, kaip ieško pašvekovų savo rengiamiems interviu, kaip pavyksta juos prakalbinti, pateikė konkrečių pavyzdžių iš savo darbo praktikos. Kai susitinki su tokią įvairią ir turtingą darbo bei gyvenimo patirtį turinčiu žmogumi, norisi jo klausytis ir klausytis, sustabdyti laiką, kad susitikimas nesibaigtų – tiek išminties pasisemi, tiek svarbių dalykų sužinai, išmoksti. Ne išimtis buvo ir ši popietė Molėtų progimnazijoje.

Bendram mokinių – mokytojų – žurnalistės A.Urbonaitės bendravimui pasibaigus moksleiviams buvo pasiūlyta burti į komandas ir dalyvauti Protų mūšyje, o mokytojai pokalbį su viešnia pratęsė prie arbatos puodelio. Ir čia buvo daug kalbėta, dalytasi: ir apie ne tokią jau maloniąją žurnalistikos pusę, ir apie skausmingų prisiminimų palikusius susitikimus su kalbintais žmonėmis, ir apie priežastis, nulemiančias vieną ar kitą publikacijos temą. Neapsieita ir be pokalbio apie šiandienos mokyklą, šiuolaikius mokinius, jų interesus. Viešnia buvo maloniai nustebinta, jog tokie renginiai, kaip šis, vyksta mokyklose, kad į juos noriai renkamasi, kad mokyklose leidžiami laikraščiai.

Tos kelios susitikimo valandos prabėgo nepastebimai, o skirstytasi buvo su mintimi ir viltimi, jog susitikimų su šia ypatinga moterimi – rašytoja, žurnaliste Audrone Urbonaite – dar bus. Juo labiau, kad pati viešnia taip įvertino šios dienos renginio dalyvius: „Publika buvo išskirtinė.“ Ji džiaugėsi susitikusi su moksleivių auditorija, nes ne kasdien tenka tai daryti. O ir mokiniams iš arti pamatyti žinomą žurnalistę, jos pasiklausyti, su ja pabendrauti buvo ypatinga patirtis.

Taigi smagu, jog tradicijos tęsiamos. Tiesa, nors nedaug mūsų rajono mokyklų turi nuolat leidžiamus laikraščius, tačiau kūrybingų, smalsių, besidominčių literatūra, knyga, moksleivių yra kiekvienoje mokykloje, tad būtent dėl jų ir norisi stengtis bei burtis į tokius prasmingus susitikimus.

 

Rasos Povylienės nuotraukose:

 

1. Žurnalistė A.Urbonaitė daug kalbėjo apie laikraštį ,,Lietuvos rytas“, kuriame dirba

2. Auditorija susidomėjusi klausėsi nuotaikingo viešnios pasakojimo

3. Žurnalistė bei rašytoja su trijų rajonų mokyklų mokytojomis – renginio dalyvėmis

4. Ukmergės rajono moksleivių ir mokytojų atstovai – renginio dalyviai

 

 

UKMERGĖS RAJONO MENINIO SKAITYMO KONKURSAS

                              

                                O žodi, žodi! Argi tu

                                už tylą ne iškalbingesnis?

                                Po žodžių klodais atkakliai

                                kaip rūdos - tyli mūsų esmės.

                                Just. Marcinkevičius

 

Žodžio galia didžiulė. Žmogus, gebantis tą žodį valdyti, taip pat turi  galią, pavyzdžiui, surasti kelią į kito žmogaus jausmus... Tokių kelių ar takelių sausio 29 dieną ieškojo Ukmergės rajono meninio žodžio mylėtojai, Senamiesčio pagrindinėje mokykloje susirinkę į kasmetinį  Ukmergės rajono bendrojo ugdymo mokyklų 5-12 klasių Meninio skaitymo konkursą. Nors renginys truko beveik tris valandas, bet niekam neprailgo. Skaitovai buvo rimtai pasirengę: įdomiais tekstais ir profesionaliu skaitymu sužavėjo ir pavergė skaitytojus. Pasibaigus renginiui, buvo kalbama, kad žiūrovai jautėsi tarsi gerame spektaklyje. 

Konkursas vyko trijose grupėse ( 5-8 klasių, 9-12 klasių ir 9-12 klasių poetinių  kompozicijų). Konkurse dalyvavo dešimt 5-8 klasių, aštuoni 9-12 mokinių ir viena Jono Basanavičiaus gimnazijos poetinė kompozicija. Vertinimo komisijos pirmininkė – Antano Smetonos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Zita Markauskienė Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos  lietuvių kalbos mokytoja. Narės: Laima Jančiauskaitė, Ukmergės kultūros centro režisierė, Genutė Stuknienė,  Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos mokytoja, Vida Šidlauskienė, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos mokytoja, Milda Pusvaškienė,  Ukmergės „Šilo“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.

Pirmoji vieta 5-8 klasių grupėje buvo skirta Andriui Ivanov, Želvos gimnazijos 6 klasės mokiniui (mokytoja Romualda Stražinskienė). Antrosios vietos atiteko Dukstynos pagrindinės mokyklos 6  ir 7 klasių mokinėms Viltei Rabazauskaitei ir Agatai Pakėnaitei (mokytoja Genutė Stuknienė), o trečiosios - „Šilo“ pagrindinės mokyklos penktokei Rugilei Žagelytei (mokytoja Milda Pusvaškienė) ir Senamiesčio pagrindinės mokyklos penktokui Pijui Vasiliauskui (mokytoja Asta Aukštuolienė).

Pirmoji vieta 9-12 klasių grupėje buvo skirta Jono Basanavičiaus gimnazijos 4 klasės mokiniui Kęstučiui Platūkiui (mokytoja Vida Šidlauskienė), antrosios vietos atiteko Antano Smetonos gimnazijos 4 klasės ugdytiniams Guodai Sinkevičiūtei ir Domantui Zubrickiui (mokytoja Loreta Klivienė). Trečiosios vietos buvo skirtos Želvos gimnazijos 3 klasės mokinei Beatričei Tavoraitei (mokytoja Rasa Povylienė) ir Jono Basanavičiaus gimnazijos antrokei Deimantei Didžiulevičiūtei (mokytoja Violeta Puzarienė).

 

1-4 klasių J. Basanavičiaus gimnazijos mokinių poetinei kompozicijai „Virš užsidarančio lagamino“  (mokytoja Vida Šidlauskienė) be konkurencijos buvo skirta pirmoji vieta.

 

A.Aukštuolienė

 

 

Rasa Povylienė,

Želvos gimnazijos mokytoja, rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė

 

Suvalkija – ne tik lygumų, bet ir iškilių asmenybių kraštas

 

Turbūt kiekvienam būdingas troškimas keliauti, pažinti tolimesnę ar artimesnę aplinką, patirti naujų įspūdžių. Keliai įvairiomis kryptimis dažniausiai veda atėjus pavasariui, vasarai – atšilus orams, kai gamta žmogui tampa draugiškesnė, palankesnė. Keliaujant žvalgomasi įvairių dalykų: ieškoma dvarų, pilių, įdomesnių muziejų, parkų, įspūdingesnių gamtos vaizdų – to mūsų gimtojoje Lietuvoje tikrai pakanka. Rūpi pamatyti, pažinti, patyrinėti...

Mokslo metams baigiantis rajono lietuvių kalbos mokytojai ir mokyklų bibliotekininkai leidosi jiems įdomiu maršrutu: kelias vedė į ypatingąjį Suvalkijos kraštą, kuriame – ne vienos žymios, Lietuvos kultūrai, istorijai, literatūrai nusipelniusios asmenybės pėdsakai – čia gimė, gyveno, dirbo ar kitokius pėdsakus paliko bene garsiausias rezistencijos kovų dalyvis Juozas Lukša – Daumantas, pedagogas Tomas Ferdinandas Žilinskas, buvęs Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, kalbininkai Jonas Jablonskis, Petras Kriaučiūnas, skulptorius Petras Rimša, rašytojai, visuomenės veikėjai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis – Putinas, Kostas Kubilinskas, Kazys Boruta, Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Kazys Bradūnas ir kiti. Susipažinti su šių garsių asmenybių gimtinėmis, atmintinomis vietomis verta ne tik lituanistams ar bibliotekininkams – nepamirštamų įspūdžių patirs kiekvienas, neabejingas Lietuvos kultūrai, istorijai, literatūrai.

Veiveriai – nedidelis Suvalkojos miestelis, tačiau garsus čia likusiu buvusios mokytojų seminarijos, veikusios 1866 – 1915 metais, senuoju pastatu (dabar čia įsikūrusi meno mokykla). 1925 metais mokyklai buvo suteiktas Lietuvos mokytojų tėvu vadinamo Tomo Ferdinando Žilinksko vardas Anot Jono Jablonskio, tai buvo „didysis Lietuvos mokytojų patriarchas, auklėtojas ir žadintojas, mokėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis dirbti savo krašte“. Kita lankytina vieta Veiveriuose – Veiverių krašto istorijos muziejuje veikianti legendinio partizano Juozo Lukšos - Daumanto ekspozicija, supažindinanti su šiame krašte gyvenusios Lukšų šeimos ypatingu, skausmingu likimu. Skausmingą Lietuvos istorijos puslapį liudija ir šalia Veiverių esantis Skausmo kalnelis – čia vietos žmonių pastangomis perlaidoti šių kraštų rezistencijos kovų dalyvių palaikai, o jų atminimas įamžintas kryžiais, paminklais, koplytstulpiais. Čia pat įrengtas ir buvusių partizanų bunkeris – galima stebėti, kokiomis sąlygomis gyveno, dirbo, savo idėjomis tikėjo mūsų tautos nepriklausomybės gynėjai.

Keliaujant Sasnavos link buvo stabtelėta prie buvusio Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus kapo, esančio netoli jo tėviškės – Selemos Būdos kaimo, – čia 1994 metų spalio 8 dieną vykdant paskutinę Prezidento valią buvo palaidota į Lietuvą parvežta urna su jo palaikais.

Keliaujant buvo užtrukta didžiausiame Suvalkijos Marijampolės mieste. Sužavėjo ir maloniai nustebino šio miesto senamiestis, senieji ir naujieji paminklai, įspūdingas parkas, gėlynai. Ir, aišku, mus pasitikę žmonės Rygiškių Jono gimnazijoje – jos direktorius Vilhelmas Petkevičius, bibliotekininkė, Marijampolės savivaldybės tarybos narė Snieguolė Raguckienė ir kiti. Nekantravome pasižvalgysi senosiose Marijampolės kapinėse – čia ieškojome garsiosios lietuvių literatūros klasikės Žemaitės, rašytojų Petro Armino – Trupinėlio, Vinco Pietario kapų ir atmintinų vietų. Po Marijampolės miestą mus lydėjo šio krašto muziejininkas gidas Tomas Kukauskas. Iš jo lūpų išgirdome ne vieną įdomią, intriguojančią istoriją iš šio krašto asmenybių gyvenimo.

Toliau mus kelias vedė į Gižus. Žinojome, jog čia rasime žinomo vaikų poeto, mūsų laikais vertinamo kiek prieštaringai, Kosto Kubilinsko gyvenimo ir veiklos pėdsakų. Jaukioje Gižų bažnytėlėje mus priėmė jos klebonas Virginijus Vaitkus ir šio krašto muziejininkas Antanas Žilinskas. Pastarasis prisiminė vaikystėje įvykusio susitikimo su poetu K.Kubilinsku akimirkas, kalbėjo apie nepaprastą poeto asmenybę, jos likimo vingius, užsiminė apie rengiamą knygą, kurioje tyrinėjami poeto gyvenimo ir kūrybos pėdsakai. A.Žilinskas lydėjo ir tolesniu keliu – pakeliui stabtelėta prie žinomo lietuvių skulptoriaus Petro Rimšos tėviškės, užsukta į Kosto Kubilinsko gimtosios sodybos vietą, aplankyta garsioji Paežeriuose esanti Vinco Kudirkos laikus menanti klėtelė su gausia ir įvairia ekspozicija.

Nekantravome išvysti bene garsiausios mūsų poetės Salomėjos Nėries gimtąsias vietas. Kiršuose, gimtajame poetės kaime, mus pasitiko čia ūkininkaujanti jos marti Laima Bučienė. Nors gimtasis S.Nėries namas neišlikęs (sudegė per karą), tačiau praeitį mena tebestovintys ūkiniai pastatai, senos obelys ir, be abejo, visai čia pat ramiai tekanti Širvintos upė, apdainuota poetės eilėraščiuose. ,,Akmenėlius skaito Širvinta nurimus...“, - stebėdamos ramią upelės tėkmę prisiminėme žinomo

S. Nėries eilėraščio eilutę...

Sužavėjo ir gimtoji lietuvių tautos patriarchu vadinamo Jono Basanavičiaus gimtoji sodyba Ožkabaliuose. Nenuostabu, jog tokiame tvarkingame, turtingame, vaizdingose apylinkėse enačiame ūkyje išaugo tiek daug Lietuvai nusipelnęs žmogus. Naujai atstatyti beveik visi buvusios sodybos pastatai (senieji buvo bebaigią sugriūti), įrengtas įspūdingas muziejus, kuriame vyksta įvairūs renginiai,  edukaciniai užsiėmimai vaikams ir jaunimui. Ypatingą nuotaiką šioje vietovėje kuria ir pasodintas ąžuolynas – čia gaivu, žalia, tvarkinga. Norisi būti, vaikštinėti, stebėti ir stebėtis. Kiekvienas lietuvis turi jausti pareigą pabuvoti šioje vietoje.

Artėjant vakarui pasiekėme Pilotiškių kaimą – gimtąsias mūsų literatūros klasiko Vinco Mykolaičio – Putino vietas. Smalsu buvio išvysti ne tik gimtąjį kūrėjo namą, bet ir garsųjį Aušrakalnį, taip meniškai aprašytą romane „Altorių šešėly“. Maloniai nustebino, kad rašytojo gimtojo namo kieme mus pasitiko jo giminės atstovas – brolio sūnus Antanas. Iš jo lūpų išgirdome ne vieną pasakojimą apie V.M. Putiną, apžiūrėjome čia įrengtą poetui skirtą ekspoziciją. Žvilgsnis krypo į tą pusę, kur tamsavo garsusis Aušrakalnis – supratome, jog tai išties ypatinga vieta, palikusi ryškų pėdsaką tiek poeto gyvenime, tiek kūryboje. „Būtinai nueikite ten“, - ragino mus rašytojo sūnėnas Antanas. O mes svarstėme, ar rastume ten tų švelniųjų katpėdėlių, kurios įsimena kiekvienam, skaitančiam romaną „Altorių šešėly“...

Jau temstant kelias mus vedė į Važatkiemį – vieno garsiausių mūsų poetų Justino Marcinkevičiaus gimtinę. Nuvykus ten į akis pirmiausiai krinta neseniai pastatytas paminklinis akmuo, o jame –gimtinės svarbą poetui liudijantys jo žodžiai: „O tėviške, laukų drugeli margas!” Gera buvo dairytis po apylinkes, kurių vaizdai nuostabiausias žodžiais atgijo poeto eilėse. Mus pasitiko čia gyvenanti ir poeto atminimą sauganti jauniausioji jo sesuo Dalia, atnešusi pavartyti nuotraukų albumą, kuriame – įvairios Just. Marcinkevičiaus ir jo šeimos gyvenimo akimirkos. Su jauduliu balse šių namų šeimininkė mums pasakojo apie ryšį su broliu poetu, apie jo apsilankymus tėviškėje, skaudžią šios šeimos praeitį, kasdienybę ir šventes, parodė poeto ir jo tėvo sodintą didžiulį maumedį, kurio kamieną rūpėjo paliesti, prie jo nusifotografuoti. Klausantis, dairantis atrodė, jog visų mylimo poeto dvasia visai čia pat, šalia mūsų.

Kelias namo, į Ukmergę, mus vedė jau sutemus. Gera buvo nuo patirtų įspūdžių, įvykusių nepaprastų susitikimų, išvystų vaizdų. Gaila, tačiau liko neaplankytos Kazio Bradūno, Kazio Borutos, Anzelmo Matučio tėviškės. Pristigo laiko - vienos dienos pakeliauti po turtingąją Suvalikiją nepakanka. Ne viena grįždama namo kūrėme vasaros planus, kuriuose – dar vienas apsilankymas šiuos kraštuos. Gal atvykus dar kartą pakaks laiko užsukti ten, kur nespėta pabuvoti, ir būtinai užkopta į gimtąjį Vinco Mykolaičio – Putino Aušrakalnį  -  pasiskinti švelniųjų katpėdėlių...

Rasa Povylienė,

Želvos vidurinės mokyklos mokytoja,

rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė

 

 

 

Atokiame Lietuvos kampelyje – dideli istorijos ir kultūros stebuklai

 

 

Paprastai teigiama, jog vasara – kelionių metas. Tačiau kelionių džiaugsmą rūpi pratęsti ir rudenį, ypač jei jo dienos saulėtos ir šiltos. Ne taip seniai rajono lituanistai, į bendrą būrį pasikvietę istorijos mokytojus ir mokyklų bibliotekininkus, nutarė leistis į Pasvalio kraštą bei Joniškėlio miestą, tačiau ne pramogauti, o prasmingai pasižvalgyti po šių vietų kultūrines, istorines, literatūrines vietas, paieškoti reikšmingų istorinių įvykių, žinomų literatūros asmenybių pėdsakų, pasidomėti, kaip išvykos metu patirtus įspūdžius, sukauptą medžiagą galima panaudoti ugdant moksleivius.

Aplankyta ne tiek jau daug – pabuvota Pasvalio miesto lankytinose vietose, dalyvauta apžvalginėje ekskursijoje po Joniškėlį bei naktinėje programoje garsiajame Karpių dvare, tačiau šios išvykos įspūdžiai išliks ilgai, be to, šiuo maršrutu pakeliavę mokytojai ne vienas jau planuoja į aplankytas vietas vykti su ugdytiniais tikėdamiesi, jog ši patirtis padės pastariesiems ūgtelėti dvasiškai, suteiks naujų žinių.

Minėtais maršrutais įdomu ir prasminga keliauti ne tik mokytojams ar mokiniams – aplankytos vietos įsimins tiems, kuriuos smalsumas veda kuo geriau pažinti gimtąją Lietuvą, jos įdomybes. Pasvalyje smalsu pavaikštinėti po jaukų ir tvarkingą Smegduobių parką, kur galima išvysti jau bebaigiančių apaugti žole smegduobių pėdsakų, aplankyti medžio skulptūrų ekspoziciją. Kalno gatvėje rasime 21 m gylio smegduobėje ištryškusį unikalų mineralinio vandens šaltinį – stebina jo gylis, vandens sudėtis. Visai netoli, už kelių šimtų metrų, toje pačioje gatvėje – maloniai nustebinantis senovinių girnų muziejus po atviru dangumi. Kaip teigia jį prižiūrinti senutė mokytoja, eksponatai į šį unikalų muziejų suvežti iš viso Pasvalio rajono. Čia rasime ne tik girnų, bet ir paženklintų akmenų, įvairių malūnuose naudotų įrenginių liekanų, kitų įdomybių.

Bene įsimintiniausia šios išvykos dalis – Joniškėlio mieste (būtent mieste – taip jį išdidžiai vadina patys joniškėliečiai), po kurį atvykėlius vedžioja šio krašto žmogus, ketvirtosios kartos joniškėlietis, puikus gidas bei pasakotojas istorikas Viktoras Stanislovaitis. Ekskursiją pradėjęs žaismingu pasakojimu apie Joniškėlyje esantį Žemaičių parką, jis supažindina su įvairių istorinių laikotarpių šio krašto gyvenimu – pradėdamas nuo dabarties ir baigdamas kelių šimtmečių senumo įvykiais, kai šios žemės priklausė čia viešpatavusiai dvarininkų Karpių giminei. Išskirtinė Joniškėlio vieta – senoji universitetinė ligoninė, dabar moderni, atnaujinta, kuri mena tokių garsių literatūros ir kultūros asmenybių, kaip Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė, vardus. Darbštuolė Bitė čia sukinėjosi padėdama savo gydytojui tėvui, o Žemaitė šiuos namuos rado prieglobstį ir jautėsi reikalinga... Į šias eilutes nesutilps gido Viktoro pasakojimai – verta patiems nuvykti, klausytis, išgirsti.

Unikali, turbūt vienintelė tokia Lietuvoje naktinė išvyka po Karpių dvarą – išlikusiu jo pastatus, didžiulį paslaptingą parką, menantį garsiosios Karpių giminės gyvenimą, jos pakilimus ir nuopuolius, meilę ir aistras, šventes ir kasdienybę. Paslaptingasis pasakotojas, apsigaubęs tamsiu apsiautu, beveik pusantros valandos klausytojus vedžioja klaidžiais tamsaus parko takais  ir pasakoja paslaptingas, kartais net neįtikinamas istorijas – jų klausydamas supranti, koks prieštaringas gali būti žmogus, kokie kartais keisti, nenuspėjami ir protu nesuvokiami jo poelgiai – nesvarbu, ar tai būtų garbingos dvarininkų giminės palikuonis, ar dvaro ūkvedys, ar jo tarnas, ir kokia sudėtinga, skausminga šio krašto, kartu ir visos mūsų šalies istorija. Vėlgi – neįmanoma visų išgirstų istorijų surašyti į šias eilutes – verta patiems jas išgirsti, nes jos nepakartojamos.

Tai tik nedideli fragmentai dar kartą prisimenant šios ne tokios tolimos, bet nepaprastos edukacinės išvykos įspūdžius. Tuo pačiu maršrutu, kuriuo ne taip seniai rudenišku keliu keliavo mokytojai, galbūt netrukus leisis ir jų mokiniai - kad suprastų, kiek įdomių dalykų turime čia, Lietuvoje, kaip svarbu ją pažinti aplankant ne tik didžiuosius šalies miestus, bet ir atokiausius šalis kampelius – tokius kaip Joniškėlio miestas, kuriame – galbūt  ne per drąsu taip teigti – rasime ne vieną didįjį Lietuvos stebuklą.

 

Vaidos Valatkienės nuotraukose:

Joniškėlio Žemaičių parke – klausant nuotaikingo gido pasakojimo

Senosiose Joniškėlio kapinėse

Prie paminklo karininkui Jonui Stapulioniui Joniškėlio mieste

 

 

Iš Danutės Pociūnienės stažuotės archyvo

JUSTINO MARCINKEVIČIAUS PAMOKOS

 

1.Knygos „Justino Marcinkevičiaus pamokos” pristatymas

 

Kovo 8 dieną Švietimo ir mokslo ministerijos Ovalioje salėje vyko mokytojų parengtos knygos „Justino Marcinkevičiaus pamokos” pristatymas.  Šios knygos idėjos autorius Utenos  Adolfo Šapokos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas  – Stepas Eitminavičius. Tai savotiška net keturių kartų mokytojų dovana Poetui pagerbti gimtadienio (03-10) proga ir  „dar viena galimybė pagalvoti apie tai, kad Just.Marcinkevičiaus gimimo ir mirties datos yra taip aiškiai susietos su mūsų valstybės ribomis, valstybinėmis šventėmis ir kad taip yra galbūt neatsitiktinai.“ (V.Daujotytė)

Šios knygos vertę renginio metu įvardijo lietuvių literatūros mokslininkė, profesorė Viktorija Daujotytė:                        

Šiandien švenčiame knygą. Tokią, kokios dar neturėjome, ir kokią - kaip dovaną Just.  Marcinkevičiui - net sunku buvo įsivaizduoti. Knyga sudaryta iš mokytojų minčių, pasisakymų, prisiminimų - kelios dešimtys mokytojų ir jiems artimų „mokytojiškų“ profesijų atstovų (kaip antai režisierės, kunigo, aktoriaus) iš įvairių Lietuvos vietų - tolimos Žemaitijos, Dzūkijos, iš mūsų centrų ir iš nuošalių, daug žmonių, turinčių ką pasakyti poetui ir daug ką paliudyti... Pagalvojau, kad vien iš šios knygos, vien iš šių paliudijimų galima būtų atkurti, rekonstruoti Justino Marcinkevičiaus žmogiškųjų ryšių žemėlapį, poeto įsirašymą žmonių likimuose, patyrimuose...

Renginio pradžia nuteikė dvasingam ir prasmingam buvimui: kiekvienas Poeto eilėraščių kompozicijos (ją atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos II kurso studentai) žodis kilo į ovalaus salės kupolo skliautus ir atsimušęs grįžo į kiekvieno klausytojo širdį. Tik patyręs panašią būseną, gali suprasti viso to prasmę ir grožį.

Prasmingą buvimą pratęsė profesorė Viktorija Daujotytė. Jos natūraliai lėta ir rami  kalbėsena leido įsiklausyti į kiekvieną sakinį, kiekvieną sakinio žodį ir suvokti egzistuojant vieną dvasinį darinį: Poetas, Mokytojas, kilnumas, harmonija, šviesa..., nepaisant to, jog profesorė atsargiai primena egzistuojant ir aštrius kampus, dramas, skaudumus... Gyvenimo patirtis padeda suprasti filosofinę mokslininkės kalbą: nepaisant tokių kraštutinumų, visada pasilieka Viltis Gėriui, Šviesai nugludinti tuos aštrius kampus ir taikiai susijungti į vieną harmoningą darinį...

Įspūdžiais ir patirtimi dalijosi ir kiti (ne tik mokytojai) nors kiek prisidėję prie šios knygos atsiradimo šventės dalyviai.  Renginį apvainikavo Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos kamerinis choras “Dominantė”, dainavęs dainas, kurių žodžiai –  Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai.

 

2.Mano žmogiškųjų ryšių atstatymas

 

Net keturi mokytojai vienaip ar kitaip susiję su gimtuoju kraštu – Utena.

Nors poetas ir mokytojas Petras Panavas ir nemokė manęs lietuvių kalbos, bet mus siejo ta pati bendruomenė – 4 vidurinė mokykla 1971-1974 m. m. (dabar – Dauniškio gimnazija). Visgi tuomet mums, prijaučiančioms literatūrai mokinėms, jis jau buvo žinomas mokytojas, žinojom jį esant ir poetą...

Į Stepo  Eitminavičiaus (pasirodo, jis irgi rašytojų sąjungos narys – nustembu!) mokytojystės užrašus spaudoje atkreipiau dėmesį dar tada, kai jis dirbo Ignalinos rajone, Linkmenyse. Ir kaip neatkreipsi, jei jis rašo apie tai, ką ir aš jaučiu... Dabar jį, Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos lituanistą, vadinu beveik žemiečiu.

Ieškau daugiau uteniškių... Atkreipiu dėmesį į Daivą Dudėnienę, istorikę, Stepo bendradarbę. Aiškinuosi, ar ne giminės (mano dėdė iš tėvo pusės Stasys Dudėnas – irgi mokytojas, ilgametis Užpalių vidurinės mokyklos direktorius). Daiva iškart puola aiškinti, jog dažnai girdinti šį klausimą, bet, deja, mus sieja tik profesija.

Tikra uteniškė – Jolita Vilkelienė, Aukštakalnio vidurinės augintinė, po studijų pasilikusi, kaip ji pati sako, auginti sparnų Vilniaus mokinukams ir saviems vaikams.    

Grįžtu į Ukmergę,  tapusią sava nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą, pasirašiusi paskyrimą, atvažiavau iš Vilniaus.    

Violeta Puzarienė – artimos sielos lituanistė iš Jono Basanavičiaus gimnazijos, tokia pat kukli ir paslaptinga, niekam nepasiskelbusi, jog jai taip pat svarbios Justino Marcinkevičiaus pamokos. Kai pagalvoju apie Violetą, vis prisimenu mudviejų „prastovėtas dvi duobeles“, nors ir nebuvo uosio tvorelės pasiremti...

Nors šiuo metu Erminija  Deviatnikovienė yra Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos mokytoja, bet nuo 1992-jųjų keletą metų teko dirbti kartu Ukmergės A.Smetonos vidurinėje (dabar – gimnazija) mokykloje. Bet mano dėmesį  pirmiausia patraukė Erminijos eilėraščiai („Kankina žemė, / myli žmogų, glaudžia. / Ir visa tai / gyvenimu vadina. / Šaknis palietus / visą sielą maudžia. / Ir atskiri, / kur melas, o kur gryna“). Tai buvo 1978-ieji, mano pedagoginio darbo pradžia Užugirio aštuonmetėje mokykloje. Ir dar – man ji atrodė labai graži...

Laima Abraitytė – tam tikra prasme ir mano mokytoja. Jos vardą išgirdau III kurse, kai pradėjome ruoštis pirmajai praktikai. Aš pasirinkau Vilniaus 9-ąją vidurinę (dabar Šv. Kristoforo gimnazija), net nenutuokdama, kiek įžymių mokytojų tuo metu ten dirbo. Praktikos vadovė – lietuvių kalbos metodikos dėstytoja Liuda Kadžytė-Kuzavinienė – nuolat akcentavo, kad kiekvieną laisvą pamoką eitume stebėti būtent Laimos Abraitytės pamokų, nes niekur kitur tokių įdomių nepamatysime. Taigi dėstytojos reklama buvo labai paveiki: nusiteikusi pamatyti stebuklą, sekiau kiekvieną jos žingsnį, stropiai konspektuodama į pamokos plano lentelę. Nuo tada, kai pradėjau dirbti mokykloje, mokytoja tebelydi mane: jei tik turiu šeštokus, literatūros paslapčių mokau būtent iš jos parengto vadovėlio. Daugelis, kuriems yra tekę naudoti ir kitų autorių vadovėlius, teigia, jog Laimos Abraitytės – geriausi.

Živilė Bandorienė – mano kvalifikacijos vertintoja. Kadangi tąkart (1996 m.) iš Ukmergės susirinko nemaža grupė  mokytojų, norinčių įgyti aukštesnę (vyresniojo mokytojo) kvalifikacinę kategoriją, tai buvo pasirūpinta, jog gynimosi dieną komisija pati atvažiuos į Ukmergę. Kažkas sužinojo, jog komisijos pirmininkė Živilė Bandorienė, kad labai griežta... kitaip sakant, riba tarp tikrovės ir mūsų fantazijos buvo visai neaiški. Baimę didino ir tai, kad tą naktį ar tai dėl pūgos, ar tai dėl didelio slidumo kilo pavojus, jog mūsų vertintojai gali ir neatvažiuoti. Dabar jau tiksliai neatsimenu, ar pavėlavo, kiek tų vertintojų iš viso buvo ir kaip viskas vyko, bet išlikęs įspūdis, jog Živilė Bandorienė tikrai buvo labai sušalusi. Nepaisant to, ji atrodė esanti  išraiškingo, netgi, sakyčiau, šiek tiek egzotiško veido, labai pasitikinti savimi... Nepamenu, ar išgėrė mūsų siūlomos karštos arbatos, bet, kaip šiandien pamenu, jog  skubino pradėti darbą. Iš anksto pasiruoštos temos gynimas praėjo sklandžiai ir be streso. Netgi priešingai, buvome taip giriamos, jog kai kam ėmė atrodyti, kad esame vertos net mokytojo metodininko vardo. Bet Živilė Bandorienė, kaip ir dera mokytojai, mums išaiškino, kuo šios dvi kategorijos skiriasi. Knygos pristatymo šventėje lengvai atpažinau tokią pat išraiškingą meniškos prigimties mokytoją, tarsi laikas jos visiškai nebūtų palietęs...   

Ir pagaliau – Regina Mikalauskienė iš Vilniaus Daukšos vidurinės mokyklos – taip pristatau  studijų laikų draugę, kuri nuolat ironiškai susierzina, kai yra įvardinamos pareigos (mokyklos direktorė). Visai atsitiktinai susitinkame ministerijos rūbinėje:  „Kaip gyveni, Mikulėnaite?“ – „Gerai,    Sakavičiūte“. Ir puolame viena kitą apglėbti. Susipažinome VISI (dabar VGTU) skaitykloje Saulėtekyje. Pirmiausia Regina buvo mano mokytoja: mokė, kaip aptarnauti studentus, kokia yra knygų klasifikacija, ir kitokių bibliotekininkystės gudrybių. Labai greitai ir lengvai susidraugavome. Ne kartą gyvenime Regina yra ne tik pagelbėjusi, bet ir nustebinusi įvairiais dvasingais poelgiais. Gal dėl to iki šiol jaučiuosi  apgailėtinai, nes sintaksinė vieno sakinio analizė gavosi labai nevykusi. Kažin, ar Regina tai prisimena?..   

                                                                                                          

 

                                                                                                Danutė Pociūnienė

Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos

                                                                                                                                    lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

                                                                                                  stažuotoja LLTI