Pakalbėk, žmogau, ir aš pasakysiu, ar tu gražus...

Gerbiami Skaitytojai,

Seimas 2017-uosius paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais, paragino vertinti lietuvių kalbos svarbą, jos unikalumą. „Kalbos kertelėje“ mūsų rajono mokiniai sieks ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių kalbos grožį, bet ir praktiškai panaudoti mokykloje gautas kalbos kultūros žinias, pasidalinti su Jumis.

Kviečiame lietuvių kalbos kultūrą tobulinti kartu!

Idėjos iniciatoriai – Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius, lietuvių klabos ir literatūros mokytojų metodinis būrelis.

I. Krikštaponienė

Kalba, kvepianti žemuogėmis

Žinoma, kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Gal dėl to kalbininkas A. Smetona teigia, kad „Vienintelis tikras kalbos gražumo kriterijus yra komunikacinis.‘‘ Vadinasi, nesvarbu, koks kalbos žodynas – turtingas, spalvingas, primityvus – vis tiek žmonės susišnekės?

Mūsų nuomone, komunikacija nėra vienintelis „tikras kalbos gražumo kriterijus“. Juk kalba dar atlieka ekspresinę, pažintinę, estetinę bei reprezentacinę funkcijas.

Jeigu kalba reikalinga tik komunikacijai, mums nereikėtų nei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, nei žinynų ar gramatikų. Žmonės galėtų viešai šnekėti žargonu, dialektu arba kalba, kuria vaikystėje žaisdavome prie kiekvieno skiemens pridėdami „ver“ ir kuri Richardo Bacho knygoje „Tiltas per amžinybę“ aprašyta kaip „Arklinė lotynų kalba“: „verkal verba vervyk verdo verko vermu verni verka verci verją.“ Tai gal mokėti kalbą nėra būtina, juk ir taip suprantame vienas kitą?

Puikus nesusikalbėjimo pavyzdys yra pateikiamas A. de Sent Egziuperi knygoje „Mažasis princas“: „Jeigu suaugusiems sakote: „Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...“, –- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: „Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: „Koks gražus namas!“. Taigi kalba ta pati, žodžiai suprantami, bet komunikacija tarp žmonių neįvyko.

Todėl prieštaraujame kalbininkui A. Smetonai: kalbos grožis atsiskleidžia ne tik komunikacijoje, bet ir grožinėje literatūroje, viešosiose kalbose. Ten, kur svarbu jausmas. Anot M.Gimbutienės, tokia kalba kvepia žemuogėmis.

Jono Basanavičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų metodinė grupė

„Kalbos kertelė“ tekstų rengimo

grafikas

Ar lietuviai linkę į kanibalizmą?

Šiemet Vilniuje nebeįvyks Vienos pokylis, o Lietuvoje nebeliko Austrijos ambasados. Gal, pagyvenę Lietuvoje, austrai geriau išmoko lietuvių kalbą nei kai kurie iš mūsų mokame gimtąją? Gal apsilankę restorane ar per televiziją pažiūrėję kulinarinių laidų suprato, kad jiems gresia pavojus būti... suvalgytiems?

Dažnoje televizijos kulinarinio šou laida laiko garbe paruošti kokį nors patiekalą iš austrių. Maloniai besišnekučiuodami virtuvių šefai su svečiais aptarinėja, kaip lėkštelėje gulinčias áustres tinkamai suvalgyti, kokį peilį naudoti, kuo užgerti. Baisiausia, pabrėžia, kad tos áustrės privalo būti gyvos, kitaip galima apsinuodyti...

Visiems vertėtų žinoti ir nepamiršti, kad áustrės yra Austrijos gyventojos, áustrų tautos moterys. O valgomieji moliuskai, kuriuos taip mėgsta virtuvės gurmanai, yra aũstrės.

Taigi priegaidės, kuriomis didžiuojamės kaip savo kalbos išskirtinumu, gali pakeisti net žodžio reikšmę. O tie kai kurie lietuviai – ne kokie kanibalai, o paprasčiausiai – nemokantys taisyklingai kirčiuoti gimtosios kalbos žodžių. 

Ukmergės Užupio pagrindinės mokyklos aštuntokai

Apskritai ar aplamai?

Pagaliau atėjo ilgai lauktas pavasaris. Sėdėjau kieme norėdama pasimėgauti saulės spinduliais, bet mintys kaip įkyrūs uodai nedavė ramybės: ,,Įdomu, ar priims į gimnaziją?“

Staiga išgirdau garsų durų trinktelėjimą ir skubius mamos žingsnius. Mamos veido išraiška nieko gero nežadėjo... Įdėmiai į mane pažiūrėjusi pradėjo priekaištauti, kad mano pažymiai blogi, kad galėčiau daugiau mokytis. ,,Aš tik noriu, kad tu būtum aplamai išsilavinęs žmogus,“ – atsidususi pasakė mama. Išgirdusi šį sakinį suklusau. Dabar jau aš rimtu veidu pažiūrėjau ir paklausiau: „Nori, kad aš būčiau žioplai, neapdairiai išsilavinusi? Manau, norėjai pasakyti apskritai, o ne aplamai.“ Kad mama nebepyktų, paaiškinau, kad žodžio apskritai negalima keisti prieveiksmiu aplamai. Juk aplamai padarytas iš būdvardžio aplamas, o šis reiškia „paviršutiniškas; neapdairus, žioplas“. Taigi, kai reikia ką nors apibendrinti, nusakyti bendrais bruožais, vartokime žodį apskritai: Apskritai kalbant, darbu esu patenkintas; Apskritai, jis išsilavinęs žmogus.

 Išgirdusi šią pastabą mama šyptelėjo. Nusišypsojau ir aš, mat išvengiau tolimesnių priekaištų dėl pažymių. Grįžau į kiemą ir toliau mėgavausi saule. Tik šį kartą galvojau ne apie mokslus, o apie artėjančias vasaros atostogas.

Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos 8a klasės mokinė

Domicėlė Pauliukonytė

Pakrovėjas – populiariausia specialybė Lietuvoje?

Kasmet tūkstančiai abiturientų suka galvas, kokią profesiją pasirinkti, kur studijuoti, kad nereikėtų po kelerių metų gailėtis ar papildyti bedarbių gretas. Statistika teigia, kad du trečdaliai visų Lietuvos studentų studijuoja du dalykus: vadybą ir teisę, o sudarius populiariausių profesijų dešimtuką paaiškėjo, kad populiariausia specialybė Lietuvoje – pardavėjo. Tačiau pasiklausius lietuvių ima atrodyti, kad šįkart statistika klysta: pakrovėjai, o ne vadybininkai ar teisininkai – reikalingiausi ir paklausiausi darbuotojai.

Be pakrovėjo nė dienos negali išgyventi ne tik paauglys, bet ir suaugęs žmogus. Ir senjorai kone kasdien jo pasigenda. Turbūt visi turi asmeninį pakrovėją namuose. Kartais net į darbą ar mokyklą atsineša! O šeimoje jie – net keli. Pasirodo, pakrovėją galima tiesiog nusipirkti ir parduotuvėje, ir internetu! Ir pasiskolinti iš draugų ir artimųjų, kai savojo nerandame. O pametus ar sugedus (vargeli, pasirodo, būna ir taip!) tenka pirkti naują... Tūlas lietuvis, paklaustas, kur jis tą pakrovėją laiko, kiek jam moka ar kuo maitina, nustemba. Bet ar reikia stebėtis?

Kiekvienas bent kiek save ir gimtąją kalbą gerbiantis lietuvis turėtų žinoti, kad daiktavardžiai su priesaga  -ėjas, -a tinka tik asmenims nusakyti: kirpėjas ( kuris kerpa), siuvėjas (kuris siuva), virėjas (kuris verda), krovėjas (kuris krauna) ir t.t. Su šia priesaga nedaromi daiktavardžiai, žymintys įrankius bei kitas darbo priemones ar medžiagas. Prietaisų pavadinimai sudaromi su priesagomis -tuvas (krautuvas), -iklis (kroviklis), -tukas (teptukas) ir kt.

Taigi kasdien minėdami pakrovėją, omenyje dažniausiai turime ne žmogų, kuris krauna, pagaminęs deda, kaupia, o prietaisą, kuriuo įkrauname telefonus, akumuliatorius. Tad ir vadinkime jį ne pakrovėju, o krovikliu (įkrovikliu). Ir tenepyksta pakrovėjai, netapę populiariausios specialybės atstovais Lietuvoje.

Parengė Deltuvos pagrindinės mokyklos devintokai

Kaip praėjo JŪSŲ diena?

Atleisk, negirdėjau ką TU pasakei.

Gal JŪS galite man padėti?

TU įrodyk.

Myliu JUS, mama.

Kodėl TU toks piktas?

                  Šiais laikais vartojama šnekamoji kalba yra perpildyta nereikalingų jaustukų, parazitinių žodelių, svetimybių ir daug  kito „turto“. Kalbėdami apie taisyklingą ir gražų kalbos vartojimą, pirmiausia mąstome apie šiuos ir panašius aspektus. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau atkreipiu dėmesį  į tai, kas tampa natūralu, kas tampa įprasta, ir tarsi nebedarko mūsų kalbos, nors drįsčiau teigti -  mūsų protėviai su tuo nesutiktų...

Kaip išreiškiama pagarba? Pasisveikinimu, drovia šypsena, nuolankumu? Tiesa, bet galbūt pradėkime nuo paprasčiausio pagarbos gesto: kreipinio „jūs“.  Šis žodelis reiškia, kad jis skirtas vyresniam žmogui, nepažįstamajam, o galbūt tiesiog mamai ar tėčiui..? Nuo  tų dienų, kai buvau jau gebanti ištarti savo pirmuosius žodžius bei bendrauti, mano šeimoje egzistavo (ir tebeegzistuoja) nerašyta taisyklė – į tėvus kreiptis kreipiniu „jūs“. Tai man asocijuojasi su pagarba tėvams, kurie mane augina ir myli, natūraliu vaiko – suaugusiojo santykiu bei paprasčiausiu žinojimu, kad šiuo metu šie žmonės gyvenime yra pasiekę ir patyrę daugiau nei aš. Visai tai man atrodė visiškai normalus reiškinys. Iki tol, kol kartą baigus kalbėti telefonu su mama, mano pokalbį girdėjusi draugė paklausė, kodėl aš kreipiuosi  į mamą „jūs“. Sutrikusi atrodė draugė, tačiau klausimas ne  mažiau sutrikdė ir mane. Tuomet suvokiau, kad tai priimtina yra ne visose šeimose, ne visose gyvenimo srityse. Tačiau ir dabar į tai žvelgiu tolerantiškai – yra gerai taip, kaip kiekvienam natūralu. Deja, nematau jokio gėrio, nes vis dažniau kreipinys „tu“, kuris skirtas draugui ar pažįstamam, nuskamba taip, kad net rėžia ausį. „Tu“ – senjorui, „tu“- mokytojui, „tu“ – nepažįstamam žmogui...  Kartais tai vartojama norint pažeminti, bet skaudžiausia tampa tuomet, kai tai vartojama natūraliai, nebesuvokiant mandagumo normų. Per didelis pasitikėjimas savimi, užimama vieta visuomenėje, puikavimasis – tai tik keletas iš priežasčių vis dažniau teršti savo kalbą, paprasčiausiu nemokėjimu jos vartoti ar net suvokti.

 Manau, tai yra viena iš didžiausių problemų, kuri ima įsikeroti mūsų visuomenėje. Nebekreipdami dėmesio į „paprastą“ žodelį, greitai nebekreipsime dėmesio, su kuo kalbame, kokiomis aplinkybėmis, ir nebejausime skirtumo tarp to, kas esame mes ir kas yra žmogus priešais mus. Pasistengę pajausti nematomas ribas tarp „tu“ ir jūs“ , suvoksime tikrąją šių žodžių prasmę, o tuomet ir mūsų kalba atrodys daug gražesnė ir turtingesnė...

 Siesikų gimnazijos III gimn. kl. mokinė Justė Pažūsytė

Linksma pamoka

Daugumai žmonių, kaip ir man, apsilankymas maisto prekių parduotuvėje yra tikra kančia. Bet kaip atsisakysi, kai to prašo mama. Paėmusi jos sudarytą pirkinių sąrašą, greitai išlėkiau į netoliese esančią parduotuvę. O lauke svaigino pagaliau atėjęs pavasaris! Užsisvajojusi netikėtai susidūriau su drauge. Ji pakvietė mane į miesto parką, kuriame vyko koncertas.

–       Puiku! Greitai apsiprekinsiu ir ateisiu! – šūktelėjau aš draugei.

–       Greitai apsiprekins mat ji... Jei jau prekinsies, tai sakyk konkrečiai: apsicukrinsiu, apsimiltinsiu, apsimuilinsiu.

–       Įdomu, kaip po to atrodysi? – pašaipiai burbtelėjo pro šalį einantis vyras.

Keistuolis... Iš pradžių suglumau, bet vėliau vaizduotė lyg talentingo dailininko teptukas ėmė piešti tokius vaizdinius, kad ėmiau tyliai kikenti ir netrukus jau kvatojau visu balsu. Ką apie mane pagalvojo aplinkiniai? Ai, nesvarbu, juk pavasaris...

Kitą dieną atėjusi į mokyklą prisiminiau keistą poną ir juokdamasi papasakojau mokytojai. Ji nusišypsojo ir tarė:

–       Tas vyras buvo teisus. Sakyti apsiprekinsiu – negerai. Reikia sakyti einu pirkti, apsipirkti.

Tačiau žodis apsipirkti turi dvi reikšmes: „nusipirkti viską, ko reikia“ ir „perkant apsigauti“. Bet kad ir kiek žodis reikšmių turėtų, kalboje jos visos lengvai suprantamos ir aiškios. Viskas čia labai paprasta.

Žinoma, paprasta, kai moki!

Dainavos pagrindinės mokyklos 7 kl. mokinė

Gabija Petrauskaitė

Kodėl nesusikalbame?

—    Rokai, liko pinigų tik ant maisto...

—    Mama, pinigų nerandu nei ant duonos, nei ant sviesto...

***

—    Ji labai įžymi mokslininkė. Pirmiausia darė bandymus ant gyvūnų.

—    Argi mokslininkai cirke dirba?

***

—    Rokai, eime į kiną.

—    Negaliu. Taupau pinigus ant batų.

—    Negi turi tik vieną porą batų?

Būdingesnės prielinksnio ant vartojimo klaidos

Paskirtis, veiksmo tikslas dažniausiai reiškiamas naudininku, todėl prielinksnis ant tokiu atveju netinka. Pavyzdžiui: „Neužteko pinigų ant maisto“, „Pakvietėme svečius ant pietų“, „Taupo pinigus ant batų.“ Taisome: „Neužteko pinigų maistui“, „Pakvietėme svečius pietų (pietauti)“,  „Taupo pinigus batams.“

Prielinksnis ant lietuvių kalbai nebūdingas su veiksmažodžiais keisti, mainyti, juos geriau keisti prielinksninėmis konstrukcijomis su prielinksniu į, pavyzdžiui: „Išsikeičiau litus ant eurų“ – „Išsikeičiau litus į eurus.“

Neretai klaidingai vartojami verstiniai posakiai, kur prielinksnį ant geriau keisti į vietininko konstrukciją, pavyzdžiui, „Atsargiau ant posūkių“, „Šiandien taip sunku ant dūšios.“ Turėtume sakyti: „Atsargiau posūkiuose“, „Šiandien taip sunku sieloje (dvasioje, dvasiškai).“

Parengė Taujėnų gimnazijos II g. klasės mokinė Kotryna Sarapinaitė

Makaronizmai – mūsų kalbos teršalai

Daugelis paauglių į savo kalbą prikaišioja kitų kalbų žodžių. Taip tarsi susiformuoja dvi kalbos – viena taisyklinga, kurią girdi tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji, kita,makaroninė kalba, vartojama tarp bendraamžių.

Žodis  makaronizmas kilo iš prancūzų kalbos ir reiškia svetimos kalbos žodį, posakį ar formą, mechaniškai įterptą į gimtąją kalbą. Socialiniai tinklai turi didžiausią poveikį makaroninei kalbai formuotis. Mes, gimnazistai, patyrinėjome bendraamžių kalbą ir pateikėme dažniausiai vartojamus makaronizmus: atsilupęs (kvailas), niftiem (kaip suprasti), maladiec (šaunuolis), nekerasinu (neįkalbinėju), kimarinu, čilinu (sėdžiu, ilsiuosi), pričiom (niekuo dėtas), nelaikink mano foto (nevertink teigiamai mano nuotraukos), snykeriai (sportbačiai), nuliovas (naujas), grybauti (paistyti niekus), prikolas (pokštas).

Šie ir panašūs makaronizmai – tikri mūsų kalbos teršalai, o juk turime tinkamų lietuviškų žodžių jiems pakeisti.  

                                 
                              Skyrelį rengė Antano Smetonos gimnazijos trečiokai: Laura Žižytė, Lukas Petrovas, Donatas Vaitiechovičius, Justas Talutis, Žygimantas Lapukas, Nerijus Karvelis, Paulius Kavaliauskas, Lukas Vaičekonis, Lukas Matižonka

                        Skaičiuokime taisyklingai

Šiltą pavasario rytą sėdėjau automobilyje ir klausiausi radijo. Grojo nuostabi muzika, o pasibaigus dainai laidos vedėjai pakvietė klausytojus pasidalyti savo rytiniais pamąstymais.

Pirmoji į studiją paskambinusi moteris pasidžiaugė, kad po trijų metų emigracijos jos dvidešimt penkių metų dukra su dviejų metų sūneliu grįžta į Lietuvą.

Aš suklusau. Juk negalima sakyti trys, penki, du metai, nes žodis metai neturi vienaskaitos. Su daiktavardžiu metai reikia vartoti dauginį skaitvardį.

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daiktavardžiais, reiškiančiais skaičiuoti galimus daiktus, bet turinčiais tik daugiskaitos galūnę: šešeri metai, dvejos žirklės, ketveri  vartai, penkerios durys, devynerios rungtynės.

Pagrindiniai skaitvardžiai –  du, trys … devyni – vartojami su tais daiktavardžiais, kurie turi ir vienaskaitą, ir daugiskaitą. Taigi reikia sakyti: per keturias dienas, penkis susitikimus, po trijų savaičių.

Taigi į redakciją paskambinusi moteris turėjo pasakyti, kad po trejų metų emigracijos jos dvidešimt penkerių metų dukra su dvejų metų sūneliu grįžta į Lietuvą.

Aurelija Bakšytė, Ugnė Siličiūtė

Ukmergės Pašilės progimnazijos 7 klasės mokinės

Kas liečia tortą...

– Sveikas, Benai. Neužilgo tavo gimimo diena. Kur švęsi?

– Senelių sodyboje. Tu – senas bičas, todėl atvaryk, pasitusinsim. Kas liečia tortą – mama nupirks, vakare uždegsim. Sesuo pagros ant pianino.

Ne tik žmonės, bet ir mūsų gimtoji kalba kenčia nuo patyčių. Ją apiberiame barbarizmais, apkamšome nevartotinais skoliniais.

Dažnai galima išgirsti žodį neužilgo, o ką tuomet reikštų neužtrumpo? Žodį bičas pakeiskime bičiulis, draugas. Gal geriau nesitusinkime, o švęskime, linksminkimės. O dėl torto, tai būtų skaniau valgyti nei liesti. Liesdamas tikriausiai skonio nepajustum? Grosime pianinu.

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsilavinimą, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Nepamirškime to.

Pabaisko pagrindinės mokyklos 6 klasės mokiniai ir mokytoja Daiva Nasyrovienė